Viduramžių etiketas ne be reikalo draudė prie stalo valytis į barzdą ir plaukus. Anuomet Kauną lankę pirkliai ypač mėgo tradicinį lietuvišką spirgų lydinį. Jis nepamirštas iki šiol.
Apie tai, kodėl viduramžiais Kaunui turint senosios pirklių Hanzos kontorą, miestas klestėjo ir kuo gardžiavosi iš įvairių šalių suplaukę prekybininkai, primena pirklys Bitneris ir turizmo agentūros vadovė R.Navickienė.
Persikelia į viduramžius
Kaunietė Regina Navickienė buvo viena drąsuolių, dar 1997 metais supratusių, kad Lietuvoje yra daug įdomių vietų, apgaubtų neįtikėtinomis istorijomis. Todėl jos vadovaujama turizmo agentūra buvo pirmoji šalyje, pradėjusi rengti ekskursijas po mūsų kraštą.
Dabar “Mūsų Odisėja” turi 150 įvairių po Lietuvą besidriekiančių maršrutų. Vien Kauno senamietyje rengiama 10 ekskursijų skirtingomis temomis.
Viena populiariausių – teatralizuota kelionė po viduramžių Kauną, kurią veda pats Perkūno namo, kuriame veikė Hanzos pirklių kontora, savininkas pirklys Bitneris.
Pirkliu virsta verslininkas
Ekskursijos vedliu – legendinė asmenybė virsta šių laikų pirklys – verslininkas Andrius Bielskus. Kaunietis žavisi viduramžių istorija ir visą laisvalaikį skiria šio laikotarpio studijoms, o savo žiniomis dalinasi su turistais.
A.Bielskus pasakojo, kad pirklys Bitneris buvo tikra istorinė XV amžiuje gyvenusi asmenybė. Devynių vaikų tėvas buvo vienas iš keturių miesto burmistrų, atsakingas už laivybą ir prekybą. Šį postą galima palyginti su dabartiniu vicemero.
Bitneris Perkūno namą, kuriame veikė Hanoz pirklių kontora, įsigijo iš pirmojo rašytiniuose šaltiniuose paminėto Kauno pirklio Stepono Dulkės.
Kas vykdavo Perkūno name, liudijimų neišlikę. Tačiau aišku, kad kitų šalių pikrlių kontorose būdavo rengiami uždari susirinkimai ir sudaromi slapti, ne visada legalūs sandoriai. Galima spėti, kad taip būdavo ir Kaune.
Klestėjo didmeninė prekyba
Valdant Bitneriui Kaunas išgyveno aukso amžių, mat prikliai Nemunu, kanalais, Baltijos jūra geroje geografinėje padėtyje esantį mūsų miestą pasiekdavo iš atokiausių šalių.
1415 metais Kaunui buvo suteikta sankrovos teisė. atvykę pirkliai galėjo prekiauti tik stambiais kroviniais – kaip dabartinės didmeninės prekybos atstovai. Nenorėdami gabentis atsiplukdytų prekių atgal, jas pirkliai būdavo priversti parduoti pigiau. Kad namo neplauktų tušti, Kaune jie pirkdavo didžiulius kiekius prekių.
Ypač vertino vašką
Populiariausios mūsų prkės buvo vaškas, mediena, kauniečiai pardavinėdavo net pelenus. Mūsų Rotušės aikštėje vaško liejimo krosnis atsidūrusi neatsitiktinai. Kauno meistrai liejo itin kokybišką vašką be priemaišų. Po pusę tonos svėrusios vaško “galvos” būdavo ženkinamos kauniečių antspaudu, iš kurio atokiausių šalių pirkliai pažindavo, jog tai itin gera prekė.
Vaškas būdavo naudojamas ne tik žvakėms, bet ir kaip impregnantas virvėms, palapinėms. O štai pelenus kitų šalių pirkliai parduodavo kaip statybinio mišinio priemaišą, trąšas.
Mėgavosi žvėriena ir midumi
Susibūrę pirkliai neapsieidavo ir be puotų, kuriose iš kubilų ir statinių liedavosi alus , gira, midus.
Tradiciniai lietuviški patiekalai būdavo gaminami iš žvėrienos, žuvies, naminių gyvulių mėsos, miško gėrybių ir medaus.
Jei jau kepdavo, tai nesmulkintus gyvūnus ir maistą valgydavo rankomis. Todėl neatsitiktinai to meto etikete buvo parašyta, kad prie stalo valytis riebaluotas rankas į barzdą ir plaukus – negražu.
Kadangi viduramžių gyventojams reikėdavo kur kas daugiau ištvermės ir jėgų, pirkliai ypač mėgo vieną tradicinių lietuviškų patiekalų – ant juodos kvapnios duonos tepamą kiaulienos spirgų užtepą.
Šį iš spirgučių ir taukų pagamintą lydinį būdavo galima susipilti į statines ir nešaldant bet kokiu oru šiuo patiekalu mėgautis ištisus metus ar gabentis į keliones.
Paskelbimo data: 2011-05-21
Autorius: Vėjūnė Inytė
Šaltinis: Laikinoji sostinė
